Like brothers

Geriausias vaikystės draugas + vienas kitas litras alaus = tai, ko man seniai reikėjo. Viską pamiršau. Viskas pofik. Huh, pagaliau...
Ignoruokit, prašau, mano paskutinį įrašą.

(Ne)gaila, bet tik alus buvo šios problemos sprendimas *thumbsup*
Man to tikrai reikėjo.



Dabar galite mane smerkti.

Nesitikėk nieko

...ir tavo troškimai bus išpildyti.

Šiandien suvokiau, kad pamyniau šią auksinę gyvenimo taisyklę.

Ir tai tęsėsi ganėtinai ilgai. Na bet nieko, žmonės mokosi iš savo klaidų. Tik aš, nesimokau iš supistų savo klaidų.
Blemba, akivaizdu, sentimentai niekada gyvenime neprivedė prie gero.

Bet nieko, rytoj jau bus trečia (berods) diena. Atsigaunu/atsigausiu.
Kas nenužudo, padaro stipresniu. Padaro sušiktu granito luitu, ble.

Man, turbūt, reikėtų kuriam laikui pasitraukti į pogrindį. Prašviesėtų galva. Atsipūsčiau. Keletą kartų (nevalingai) pasigerčiau, (beveik) viską pamirščiau. Būtų tikrai šaunu, nes dabar jaučiuosi kaip sumautas idiotas.
Per paskutinius 3 metus aš smarkiai pasikeičiau. Ir tai man labai nepatinka. Atrodo, kad pasikeičiau į gerąją pusę, bet iš tikrųjų pasikeičiau į blogąją pusę taip pat. Tai yra labai komplikuota, kaip ir visas šitas įrašas. Bet tikrai ne taip smarkiai komplikuota, kaip gyvenimas.

Plačiai atvertos akys

Laba dieną. Čia kalba Vilkaviškio pogrindis.

Kaip jau žinote buvau ten tokiam giminių baliuje. Tai buvo paskutinis "giminių balius" į kurį aš kėliau koją. Daugiau niekada, NIEKADA nevažiuosiu į tokio tipo renginius. Pabandysiu papasakoti kas per išvyka tai buvo. Visų pirma, nusibeldėm į Meškučius (taip, yra toks kaimas prie Marijampolės). Na ir viskas. Toliau viskas buvo šūdas. Ten nebuvo nė vieno pažįstamo, nekalbant apie draugus. Daugumą žmonių mačiau pirmą kartą, ir labai smarkiai tikiuosi, kad paskutinį. Pati baliaus eiga buvo maždaug tokia; visi susėda už stalo, tada muzikantai (liežuvis sunkiai apsiverčia juos vadinti muzikantais) pagroja vieną iš savo 4 dainų ("Susimilk dar įpilk" arba kitokią užstalės folkloro kūrybą), tada visi geria. Paskui dar geria. Tada išeina į lauką. Ten dar atsigeria, paskui grįžta ir vėl geria. Paskui dar truputį pageria, ir paskui, jei lieka (aišku, kad lieka) alkoholio, pageria dar truputį. Kažin kaip elgtųsi gimtadienio svečiai, jeigu aš, nepilnametis, prisigerčiau, ir pradėčiau viską iš eilės daužyti ir siųsti visus po velnių? Arba ne ne, geriau; prisigerčiau ir primyžčiau salės kampe. Gal tai atkreiptų jų visų dėmesį į tai? Į šią sušikto Everesto dydžio problemą, kad gimtadieniai neįmanomi be alkoholio, kad sušiktas žemas intelektas/mentalitetas neleidžia jiems laisvai bendrauti neprisigėrus iki žemės graibstymo.

Iš gimtadienio "vinių" pirmiausia iškyla stora nepažįstama boba, pilstanti degtinę. Aš galvojau, kad tai vyrų darbas. Išvis, jeigu lyčių lygybė, tai... Vienu žodžiu, noriu pasakyti, kad lietuvių (gal ir ne tik lietuvių) mentalitetas šiuo klausimu yra labai žemas. Švęsti = gerti, gerti = švęsti. Pasakykit man, visai neišsilavinusiam ir tūlam piliečiui, kokios šventės šventimas/minėjimas Lietuvoje apsieina be alkoholio? Atsakymų laukiu komentaruose.

Ir išvis, nei aš prašiau, kad mane kas nors ten vežtų, nei aš norėjau ten važiuoti.

Kad ir koks skeptikas aš esu, bet prisipažinsiu, kad apsilankymas TEN man atvėrė akis. Aš vėl prisiminiau savo pusseserę, kurią buvau pamiršęs. Galbūt tai skamba keistai, bet anksčiau mes buvome geriausi draugai. Tada užaugome. Ir retai susitinkam. Per retai. Mačiau ją sėdinčią salės kampe ir besikankinančią kaip ir aš. Tada prisiminiau, kad aš esu jos vyresnis pusbrolis. And elder cousins have to do what elder cousins have to do...

Damn my education..!

Ką tik grįžau iš vestuvių. Bet ten tokių trumpų (užtrukau gal tik apie 1 h), kur dalyvavau tik iškilmėse bažnyčioje. Tos iškilmės (teoriškai) turėjo būti iškilmingos. Bet koks iškilmingumas gali būti, kai poros keičiasi kas 30 min. kaip kokiame konvejeryje. Žiūrėjau ir vienaip ir kitaip, bet, deja, jokio iškilmingumo ten nepastebėjau ^^ Tiesiog akivaizdus bažnyčios verslo pavyzdys. Jau seniai žinojau, kad bažnyčia su Dievu neturi nieko bendro, bet šiandien tuo įsitikinau savo akimis.

Taigi, dabar galiu girtis, kad esu buvęs praktiškai visame vestuvių komplekte; afterpartyje ir bažnyčioje (na ir kas, kad skirtingose vestuvėse xD). Dabar teliko tik nuvykti į metrikacijos biurą. Taip bus per mano vestuves ;) Bet aš dar tikrai, turbūt, neplanuoju kuriai nors pasipiršti. Kol kas ;)
O dabar, tiksliau už poros valandų, laukia kelionė pas tėvo pusbrolį, kuriam šiandien sueina 50. Atvirai pasakius, ten tam "giminių baliuj" turbūt mirsiu iš nuobodulio. Nušaukit mane, kaip nenoriu ten varyti :) Gal kas norite važiuoti vietoj manęs? Garantuoju, kad nepažinsite tiek pat žmonių kiek ir aš.


Žinot, pabuvęs Kybartuose, padariau viską-iki-šiol-sugalvotą paneigiančią teoriją, kad rudos akys yra achu... geriausios, gražiausios ar kitokios. Išties pačios protingiausios ir patraukliausios panos turi mėlynas akis.

Tikroji gyvenimo prasmė

Labas!

Taigi, vakar su draugeliu papildėm apkeliautų Vilkaviškio krašto vietų list'ą. Lėkėm iki Kybartų. Tiksliau iki Mylimų Kybartų ;) Pirmyn (18 km užmiestyje ir dar kokie 3 km mieste) įveikėm kažkur per 1h 20 min. Ganėtinai lėtai. Bet paskui važiuodami namo (aišku prieš vėją) tą patį atstumą įveikėm kažkur per 55 min. Palyginimui, (senas išpleręs) autobusas iš Vilkano į Kybartus nulekia per 45 min. Tai kaip mes kieti? xD Yeah, we're tough enough to beat a bus!!

Taip, o Kybartuose gyvena 2 nerealiai nuostabios, įspūdingai tobulos, mėlynai-pilka-akės menininkės, kurių aš laaaaaaaabai-bai-bai pasiilgau. Ne tas žodis. Atvirai, niekada nebūčiau patikėjęs, kad kartais galima taip pasiilgti artimo žmogaus. God-damn-it! I nearly lost my mind. In deed.

Taigi, ten pasibuvę, griebėm savo plieninius žirgus ir pajudėjom namo. Kelionė praėjo beveik be jokių sunkumų. Tik (po velnių!) prie pat namų aš kažkaip sugebėjau prarasti koncentraciją ir pabrūžinęs ratą į bordiūrą, sėkmingai apturėti "batoną". Ko pasekoje priekinis ratas tapo aštuoniuke (bet čia nieko, pataisoma), o vat sulinkusios priekinės šakės nelabai... Dabar norint važiuoti tiesiai reikia laikyti vairą truputį pasuktą į kairę (gal būt man pagelbės visagalis plaktukas :). Šitas dviratis man visada nešė "sėkmę". Rytoj važiuojam į kaimą. Laukiu nesulaukiu kaip jis mane nuveš po fūros ratais. Neduok Die *krizena*

Bet net ir tokios nelaimės neaptemdė to neišdildomo smagumo patirto sutikus tas dvi mergiotes iš Kybartų xD Hell yeah!

Trečią kartą per vasarą tvarkiausi kambarį. Ir manau, kad šįkart rezultatas tikrai neblogas. Arba, bent jau ne toks blogas kaip praeitą kartą. Kartais taip gaila nešti kai kuriuos daiktus į rūsį, net ir žinant, kad jie nebuvo naudojami bent porą metų, ir tikrai nebus naudojami ateity. Jap, mano problema, kad aš esu per daug "viską imantis į širdį", ir išvis kažkoks ligotai sentimentalus pasidariau. Matyt tie tvarkymaisi mane paveikė... So. Anyway, norėjau įmesti bent porą savo piešinukų (ir parodyti koks aš kietas piešikas :), bet, deja, dabar neturiu galimybių. Pasistengsiu bent pora įmesti rytoj ;) Duodu skauto* garbės žodį.

Negerkite vandens iš nepažįstamų dėdžių ;)

*P.S. Aš nesu skautas x)

Atėjo metas tesėti pažadus.

Cezaris išėjo kiek per daug įmitęs. Bet man visai patiko. Na, ne ta prasme. Tequila piešiau, nes labai gražus butelis. Ir šiaip neturėjau daugiau ką piešti :) O vat tas mėlynai-violetinis daiktas yra mano visai nelakios fantazijos ir 60s muzikos klausymo vaisius ^^



Va, tiesa, ką tik grįžom iš kaimo. Keletas spyrių į dviračio šakę ir ji kaip nauja ;)

*Jau pasitaisė trukdžiai dėl komentavimo. Dabar galite komentuoti visi kaip norite ir apie ką norite ;)