Senas kluonas

Ammm. Va. Visai neseniai su grupe buvau ištremtas 4 dienoms į Dieveniškes. Ten atlikinėjom pirmąją pirmosios praktikos fazę – matavom senus pastatus; kluonus, namus, klėčias. Matavome, nes tai yra kultūrinis paveldas ir jį kažkaip reikia išsaugoti. Anyway, pirmą dieną po Saule nudegiau kaip žydas prastoj dujų kameroj… Paskui skaudėjo. Ir buvo bloga. Bet. Bet dirbimo taktiką pakeičiau į miegojimo ant šieno ir viskas susitvarkė. Dėstytoja visą laiką vėlavo, šnekėjo nesąmones, darė avarijas grįžtant namo ir pan. Kažkokio šarmo duoda. Bet ar reikia jo..?

Turbūt vakar išlaikiau paskutinį – geodezijos – egzą. Jes! Viskas, kaip visada, tikrai nėjo kaip per svietą. Žinote mane. Juk aš tariamai konfliktiška asmenybė. Na, tiesiog gal per dažnai pageriu ir parūkau. Anyanyanyway, egzai praeityje. Duotuoju momentu rašau BLOG’o įrašą, valgau pakankamai nusisekusią avižų košę (turiu nuvilti Jus, košė greito paruošimo…) ir darau kluono projekcijas. Bet nesekasi, nes nelabai atsimenu ką šiandien sakė dėstytojos draugas apie tai, nes tuo metu mane mušė šaltas prakaitas, pagirios ir laikinas atminties praradinėjimas. Na va. Kai studijuosite, neikite į paskaitas pagiringi, net ir vasarą. Ir/o ypač po šampano butelio pagirioms iš ryto…

Ir dar.

Keičiu gyvanamąją vietą. Sudie, barake. Sveika, Aguonų gatve. Šiek tiek liūdna. Nelabai daug liūdna, matyt to dar nesuvokiau. Man dažnai taip būna; kai kas nors nutinka ir tuo momentu dar nebūna skaudu. Skausmas ir liūdesys ateina savaitės bėgyje. Ir gali tęstis visą gyvenimą.