Aš noriu Jums padėti

 

Verdana? Ar ne Verdana? Gal bus gerai. . . Jeigu eis perskaityti, tada viskas ore. Dabar man atostogos; žiūriu filmus per du kompiuterius (ne vienu metu) ir per ausines (ko pasėkoje kartais skauda ausis) klausau muzikos. Muzika skamba visai kitaip, jei lygintume su laptopo garsiakalbiais. No shit, sherlock, ane? Žinau žinau… Pabandysiu trumpai apžvelgti ką žiūrėjau. Viskas ką žiūrėjau, gali būti randami Mindfuck movie packuose. Taigi:

The Game – filmas su Maiklu Daglasu. Tikėjausi, kad bus neblogas, ir nelikau nuviltas. Istorija apie tai, kaip čiuvas dovanų gauna ‘žaidimą’. Tik jis truputėlį tikroviškesnis ir įdomesnis, nei koks nors Monopolis ar netgi (!) slėpynės.

In The Mouth of Madness – filmas, apibūdinantis mindfuck movie sąvoką 100 %. Aš taip ir nesupratau šito filmo iki galo. Bet esmė tokia, kad žmogelis rašė knygą, jos scenarijus pavirto tikrove. O gal ir nepavirto, kas žino.

Spun – šiek tiek keistokas filmas apie metamfetamino mėgėjus. Pakankamai ne toks rimtas filmas kaip prieš tai abu minėtieji, bet vis tiek įdomus.

The Salton Sea – dar vienas filmas apie narkotikus, tik gerokai rimtesnis. Pasakojimas apie čiuvą, kuris apsimeta/yra narkomanas, bet tuo pačiu yra ir policijos informatorius. Skamba nesudėtingai, bet filme yra keletas siužeto vingių, kurie filmo pabaigą padaro neužmirštama.

Ha, skambėjau kaip koks filmų promouter’is. Nenorėjau, bet ir rašyti pilną kiekvieno filmo recenziją ne mano darbas, ar hobis. <<Ooooouu, šuo nebeturi ėdalo, nueik, nupirk.>> O taip. Kol rašiau šitą blogą, spėjau nueiti iki parduotuvės ir nupirkti šuniui ėdalo, pavalgyti vakarienę ir netgi išgerti butelaitį alaus. Prisipažinsiu – nežinau kas darosi, anksčiau (prieš kokius tris mėnesius) man alus buvo skanesnis, o dabar tiesiog geri ir tiek, kaip vanduo. Nežinau ką daryti, man patikdavo alaus skonis. Kodėl dabar jis nebėra ypatingas? Gal jau atsigėriau alaus? Iz dis yven posibl? Ai haup not. Jaučiu, kad reikia baigti įrašą, nueiti išgerti kavos (matote koks kietas bekgraundas, ane?), išvesti šunį laukan ir. . .

Kiki, my fellow readers <—sounded totally not gayish