Mano nuotrauka
Vilnius, Lithuania
Esu žmogus, nelinkęs į savidestrukciją.

sausio 01, 2016

Nauji metai. Naujas įrašas

     Tai va, kadangi mikrosoftas yra bybydėjęs ant windows live writterio, teks rašyti tiesiai iš Blogger'io. 

     Pirmiausia noriu pasakyti, kaip gaila, kad taip seniai nieko nerašiau ir dar seniau nerašiau nieko gero. Tsakant. Gerbiamieji, norėčiau pasveikinti visus su šventėmis ir palinkėti stiprybės kitiems metams šioje ašarų pakalnėje, kurioje didėja tik išleidžiamų pinigų fejerverkams sumos bet ne gyvenimas. JK, viskas normaliai. Kas vyksta mano gyvenime?

     Dirbu. Ne tik darbo valandomis, bet ir po darbo. Ir netgi, labai retai, prieš darbą. Firma, kurioje dirbu, pavadinkime, sukuria įspūdį, kad iš esmės Vilniuje yra daug nešvarios architektūros firmų. Norėčiau dirbti kitur, bet nežinau ar to noriu dabar ir ar verta ieškoti kito darbo. Dabar. Nes mano galvoje dabar egzistuoja kitas kirminas, kuris kartas nuo karto mane pradeda valgyti. Toks pat kirminas buvo atsiradęs paskutinę gegužę. Taip, tai yra šauktinių kariuomenė. 

     Nesakau, kad nenoriu ar bijau. Hell, labai rimtai svarstau užsirašyti savanoriškai. Bet laiko nėra daug, iki sausio... emmm... 7 d. Gal būt ten būtų tikrai visai smagu. Fizinė veikla, disciplina ir kt. Išmoktum šaudyti iš ginklo ir t.t. Ką aš noriu pasakyti, po velnių, savanoriu reikėjo eiti tada, kada buvo pirma banga. Dabar, jaučiu, patektum su visiškai nemotyvuotais šauktiniais. Gal aš esu pernelyg skeptiškas kitų žmonių atžvilgiu? Gal aš per daug išlepintas? Kažkada gyvenimas buvo tikrai lengvas ir geras. Pastarieji 4-3 metai buvo ypač blogi, dėl tam tikrų priežasčių, kurių niekada niekam neminėsiu. Dabar viskas yra gerai, atrodo, kad žinau ko noriu iš gyvenimo ir staiga atsiranda korta X - šauktinių kariuomenė. Žinoma, pasikartosiu, disciplina, heroizmas, patriotizmas, garbės kuopos ir kita man tikrai kelia žavesį. Bet kas po to? Kokia yra šios profesijos esmė? Priversti priešus žūti dėl savo valstybės suvereniteto? Būna ir taip. Būna ir taip, kad tave nužudo greičiau. Tada miršti. Kas būna tada? Jei mūšio metu tave nušaus, nieko baisaus. Po to bent jau bus ką palaidoti. O jei pataikys artilerijos sviedinys? Kas rinks tavo gabalus? Karas yra toks baisus ir pilnas nekaltų civilių mirčių dalykas, kad daugiau plėstis apie jį nėra reikalo.

     Ir dar. Tuos, kurie sako, kad TIK kariuomenė iš vaikų padaro vyrus, reikia, švelniai tariant, spardyti kol neliks nelūžusių kaulų. Yra daug baisių dalykų, nuo kurių ir civiliniame gyvenime gali suvyriškėti. 



     Aišku, aš visai nenorėjau, kad po pertraukos vėl pradėčiau rašyti depresyviu įrašu. Čia ne depresyvu, čia vidutiniškai ramiai objektyviai ir melancholiškai. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą