Šiandien dar kartą įsitikinau, koks sentimentalus esu. Su m tvarkėme savo rūsį. Tokį kur būna po tipiškais senais sovietiniais daugiabučiais. Eina sau kiek šlamšto išmetėm! 3 maišus batų ir 2 maišus skudurų (drabužiais vadinti nelabai apsiverčia liežuvis), milžinišką kiekį senų žurnalų, pradedant visokiom <<Laimom>>, baigiant <<Mano namai>>. Suprantama, nesinori išmesti, bent jau anksčiau nesinorėjo… Kol nebuvo interneto, atrodė, kad tuose visokiuose žurnaluose yra daug vertingos informacijos, kuri gali praversti, kai prireiks. Bet deja. Galų gale išmečiau achujieną krūvą vaikiškų žurnalų <<Penki>>, 1996 m. leidimo, jaučiat? Žiauru. Dar krūvą <<Pipirų>>. Mammamia. Kažkaip, mano durna galva kažkada galvojo, kad gal tipo ir mano vaikam tie žurnalai bus įdomūs. Bet juk tai absurdas! Ateityje, iš esmės, vaikų laisvalaikis, kaip ir neretai dabar, bus leidžiamas prie kompiuterio 
. Truputėlį širdį skaustelėjo, kai nešiau visą tą chlamą į popieriaus konteinerį. Visgi, tai tik žurnalai. O didžioji dalis mano žaislų liko išsaugota. Gal tie žaislai ir nėra ypač geri, ir šiuolaikiški, ir ekologiški, ir kt. Bet, nuo jų aš nenumiriau ir jie man patiko. Turiu tokią viltį, kad kada nors jie patiks ir mano vaikams. Gal tikrai aš esu kažkoks sandėlininkas arba vis dar gyvenu savo senelių nuotaikom, kai viską reikėjo kaupti. Tai tik daiktai. Daiktai, su kuriais prabėgo mano vaikystė, vis dėl to. Gal aš vis dar gyvenu praeitimi? Might be.
Tai ar galima bloggery hashtaginti ar ne postus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą