Water

Šiandien paryčiais sapnavau, kad man buvo klinikinė mirtis. Oh yeah.

Atsimenu, kad sapnavau kaip (nežinau kur, panašu, kad dideliam angare ar salėje) įšoku į baseiną. Truputį paplūduriuoju, tada atsispiriu ir neriu gilyn…ir jaučiu, kad kažkas ne taip; negaliu pajudėti ir viskas aplinkui lėtėja. Girdžiu balsus iš viršaus (nuo baseino kranto) “Ei ei jis skęsta! Ištraukit! Greičiau! Greičiau!”. Tada pajuntu, kad kažkas kelia mane viršun. Nieko nepamenu, kad matyčiau, bet viską girdžiu. Paviršiuje manęs laukia klyksmai, riksmai ir neryški šviesa. Išgirstu, kad man kažko suleis. Nežinau ko, nejaučiu kur. Tolumoj girdžiu “Kur ta greitoji!?”. Tada pajuntu, kad kažkas pradeda man daryti dirbtinį kvėpavimą. Po kelių bandymų žagteliu ir jaučiu, kaip išspjaunu visą (plaučiuose turėtą) vandenį laukan. Dar sužiaugčioju… Pramerkiu akis, nusišypsau; guliu kažkokioj senoj kažkieno lovoj. Prabundu.

Atvirai pasakius, buvau truputėlį sunerimęs kai sapne suvokiau, kad aš vos nenuskendau. Truputėlį keista, nes žmoės kai miršta sapne, pabunda realybėje.

Good old Oasis.

Jo, keliauju į Turkiją, truputėlį paatostogausiu. Nors daaauuug labiau norėjau bet kur kitur, tik ne į Turkiją… Iki Planto koncerto grįšiu. So so. Gal parašysiu BLOG’ą iš Turkijos, you can never know…